Monday 29 August 2011

Dreiherrenspitze (3499m)

Trijų ponaičių viršūnė (Picco dei Tre Signori) guli labai atokiai, ant Austrijos ir Italijos sienos, tiesiai ant trijų regionų susikirtimo (Salzburgo, Pietų Tirolio ir Rytinio Tirolio). Norėjosi nelabai sunkaus maršruto ir šiek tiek žiemos. Žiemos tai gavom visai nemažai, o ir maršrutas pasirodė ne iš lengvųjų. Šeštadienį snigo ir lijo, todėl uolos apaugo gražiais varvekliais, o išlipant iš mašinos rodė tik +3. Tiesa, prieš išlipant teko šiek tiek nusnūsti, kol baigėsi šlapdriba. Nuo pat slėnio apačios matėsi mūsų tikslas - graži viršūnė, apsupta ledynų.
Jei kas norit pasivaikščioti apsupti gražių vaizdų, suplanuokit nakvynę Tridentina namelyje. Iš ten matosi daug ledynų ir gražios pavasarinės pievos su arkliukais, avytėm ir alpinėm karvutėm. Iki namuko nėra net keltuvo maistui tik gan platus akmenimis grįstas takelis.
Pats maršrutas į Dreiherrenspitze viršūnę yra apie PD sudėtingumo. Bet kadangi ledynai tirpsta, uolinės atkarpos vis aukštėja ir maršrutas savaime sudėtingėja. Aš duočiau bent PD+, o kadangi buvo apledėjusios uolos, gal ir daugiau. Sekmadienio pasivaikščiojimas užtruko apie 11h, vietoje planuotų 7. O dar mano puikieji batai visai susidėvėjo ir pradėjo trinti kulnus ir spausti pirštus. Tai kiekvienas žingsnis buvo ne pyragas. Fainiausia buvo pasiklysti ledyno plyšių labirinte. Be mūsų dar ėjo pora grupių su gidais, kuriems sekėsi rasti kelią ne kiek ne geriau nei mums. Vėliau, pamatę mūsų laipiojimo ant apledėjusių uolų spektaklį abi grupės apsisuko ir nusileido žemyn. Mes jiems siūlėm ir virvę ir ranką, bet niekaip neįkalbėjom. Likom dviese apsupti stačių sniego šlaitų. Ant viršūnės vietoje kryžiaus stūkso keista piramidė. Blaškomi vėjo, bandėm į skrandžius prisikišti dešros, bet nelabai lindo. Todėl šiek tiek atsipūtę patraukėm žemyn. Daugiau nuotraukų čia...

Saturday 6 August 2011

Pirmas Sella Bokštas. Fail

Sella pilna vokiečių. Gal Vokietijoje atostogos? Italijoje tai atostogos, bet mes dirbam (Itališkais tempais) ir tik kartais nusimuilinam įlipti į kokį kalną. Tai ir vakar nuo 6:30 ryto pakavausi užkištukes?, draugus? ir kitą tradicinio laipiojimo įrangą. Planavom lipti kažką ant Sellos pirmo bokšto.
Aišku kam reikia maršruto nuotraukos jeigu bulvės žydi? Per pievas, per pievas prislinkom iki bokšto sienos ir griebėm pirmą pasitaikiusį maršrutą, tvirtai tikėdami, kad jis mūsų. O ką? Bokštas tas, pusė lyg ir šiaurinė ar bent jau be saulės ir iš maršruto schemos "lyg ir matome" savo kelią. O mus dar padrąsino iš toliau matyta bazė. Pirmyn!

Lipo Max, o aš slėpiausi po savo šalmu nuo akmenukų ir vienos įkyrios bitės. Aš klausiu, kaip bazė, Max sako - nelabai faina, geriau nekrisk... Nu čia kaip visi supranta yra labai rimtas pareiškimas ant tradicinio maršruto, į kurį vertą atkreipti dėmesį! Sudėtingumas turėjo būti IV-V, o rankos sunkiai suranda nelūžtančią uolą. Kai lūžo kojos kybis visai nejauku pasidarė. Prilipau stotį - o ten du pitonai nuo XXa pradžios... Kad juos kur. Aprudyję bjaurybės su tokiais žiedeliais kurie matyt mano svorio nelabai laikytu. Aišku aš greitai skipinau ir bandžiau surasti kur čia kokią zakladkę įkišt. Radau gal 5m aukščiau. Įdėjau tokią, kad po atominio karo liktų.
Nusiraminau ir lipu aukščiau. Kažkaip reikalai sunkėja, bet minčių ramybę saugo vienintelė zakladkė. Nu bl... Rankos prakaituoja, viskas lūžta. Galvoju - ne šiandien man lipti. Pagal maršruto aprašymą turi būti vienas pitonas...Yra (bet surudyjęs ir mano bombinė zakladkė rimčiau atrodo). Tada turi būti nugludinta uola...Nėra... V+...Apytikriai tiek. Ir vienas įgręžtas boltas...Nėra. Tada turi būti daug pitonų...Nėra. Aiškėja, kad ne čia nuėjom. O pralipau tokią vietą, kur žemyn lipti nesinori.

Taigi stoviu aš 4-5m virš zakladkės, žemiau jos - bazė su dviem surudijusiais pitonais. Maršrutas ne mūsų ir aplink lūžinėjanti uola. Nusprenžiam leistis, o tai reiškiasi vėl pralipti sunkesnę vietą, tik šį kartą žemyn. Žinau, kad ta zakladkė laikys, jei net ir krisčiau. Aišku niekas niekur nekrito, kaip kad dažniausiai nutinka su tais, kurie paskui gali ką nors papasakoti :) Pitonais nepasitikėjom net leistis žemyn. Palikom mano trigubo ilgio kilpą ir karabinuką ant didelio bloko netoliese ir nusileidom žemyn. Susinervinę grįžom iki mašinos, kur buvom palikę nuotrauką. Pavažiavom iš kur matėsi siena ir ilgai žiūrėjom kur gi tas mūsų maršrutas. Bokštas nuotraukoje atrodė visai nepanašus į tai ką matėm prieš save. Aišku - atėjom prie reikiamo bokšto bet truputi ne iš tos pusės. FAIL.
Tai gal bandysim ryt, poryt ar šiom dienom. Buvo gera pamoka, kad smegenys labai greitai pritempia bet kokį maršrutą iki to, kuris yra tavo atmintyje. Ir kad malonus rytas su klegančiais vokietukais ir alpinėm karvutėm gali greitai pavirsti bauginančiu nuotykiu. Net kai žydi pievos ir šviečia saulė. Einu pirkti naujos kilpos ir karabino :)