Tuesday 21 December 2010

Warren Miller Balionėliai



Nukopijavau iš čia, nes labai jau linksmai tie balionėliai keliauja po sniegą. Reikia ir mum tokių :) Gal kas žino iš kur gauti senesnių Warren Miller darbų?

Sunday 19 December 2010

3 Veneziaspitze (3355m) arba lediniai kiaušiniai












Nesu užkietėjęs "kalnų nacis", bet man visai patinka, kai kalnuose aplink nėra per daug žmonių. Alpėse tai gana retas reiškinys, nebent papėdėje -17 ir pučia vėjas. Vakar Martel slėnyje buvo tuščia ir šalta - gera treniruotė prieš grįžtant Kalėdoms namo. Lavinų pavojus stipriai sumažėjo, nes visas drėgnas sniegas sustingo į ožio ragą ir net norint buvo sunku jį pajudinti. Jis labai gražiai girgždėjo ir cypavo, primindamas laikus, kai eidavau žiemą į balkoną paimti raugintų kopūstų. Pučiant vėjeliui vis prisimindavau puikų vužk renginio pavadinimą - lediniai kiaušiniai. Ne juokais sušalom rankas, o šiandien pirštų galiukai praradę jautrumą. Užtat vaizdai buvo ne eiliniai - trapus oras ir gražios viršūnės - Grand Zebru, Zebru ir Ortleris.

Visa kelionė šiek tiek užtruko. Visų pirma, tokiame šaltyje nelipo kailiukai. Jie gūžėsi nuo šalčio ir plazdėjo vėjyje, kai nešdavomes slides ant kupros. Gal prie nelipimo prisidėjo faktas, kad mano kailiukams jau 4metai, o Maxo netgi 6ri... Teko stačiausiose vietose kopti be slidžių, o kailiukus šildyti po striuke. Čia toks mažas triukas, kuris šiek tiek padeda apgauti nelimpančius klijus. Kitas pasiteisinęs būdas yra prisabačinti kailiuką prie slidės su lipučkiniais slidžių susegėjais. Veikia neišpasakytai gerai, nes visai nebijo šalčio. Dėje, turėjom tik vieną tokį aparatą. Bandėm dar ir pleistrą, bet tas buvo tiek sušalęs, kad niekur nelipo.
Kita kliūtis buvo vėjo supūsti ir sustingę sniego kauburėliai. Per juos užtrunka laiko perlipti, o pralaužti neišeina. Nors atrodo ėjome visai greitai, į viršų repečkojomės 5h, o žemyn leidomės dar 2. Viršuje sušalo ir mano GPS, kuris pradėjo rodyti nesamones ir galiausiai numirė. Aš dar vis nesuprantu malonumo eiti į tokį šaltį ilgesniam laikui. O kai kas juk eina žymiai žymiai atšiauresnėm sąlygom.

Veneziaspitze (3) at EveryTrail

Thursday 9 December 2010

Silleskogel (2418m) - pirmas sezono slydimas

Praėjo daugiau kaip pusmetis nuo paskutinio skiturinimo (Haute Route). Vakar griebiau į rankas atitarnavusias slides ir patraukėm su Max link Austrijos. Italijoje lijo, Austrijoje švietė saulė ir slėniuose žaliavo žolė. Pradėjom lipimą ties 1500m, kur buvo apie 10cm sniego. Širdyje buvo ramu, kad mano naujos (dar nenupirktos) slidės vis dar stovi kažkur Sportlerio lentynose ir man neteks jų subraižyti. Kuo aukščiau, tuo linksmiau darėsi. Paskaitėm, kad didžiausia grėsmė - šlapios lavinos. Sniegas sunkus, patirpęs, o vienoje vietoje matosi nemažas žolės plotas. Čia sniegas įtrūkęs ir pavažiavęs apie porą metrų žemyn, sukurdamas piktą šypseną.
Pirmas kartas buvo gana sunkus. Lipom lipom ir prie viršūnės mano jėgos po truputi išseko. Paskutiniai metrai buvo statūs, todėl nusiėmėm slides ir lipom akmenine ketera aukštyn. Likus 30m iki viršaus mus pasitiko status (apie 50 laipsnių) šlaitas. Ir taip žiūrėjom ir kitaip, bet nusprendėm nekirsti. Ne pirma ir ne paskutinė viršūnė, be to pavadinimas Silleskogel yra gana kvailas :), o lipdami į viršų kitoje slėnio pusėje matėme važiuojančią šlapią laviną. Taigi apsisukome ir leidomės žemyn. Sunkus, šlapias sniegas pridaugino zuikių. Visgi kaip pirmam kartui, džiaugiausi savo kreivokom sinusoidėm.

Monday 29 November 2010

Šalmas

Pasigvelbtas Ritos pasakojimas, kodėl šalmas yra gėris:

Vasara. Vyksta pasiruošimas žygiui "Žalgiris 600". Visi renkasi įrangą, skolinasi iš draugų, džiovina duoną ir t.t. Rima prašo paskolinti šalmą. Skolinu - negaila gi, sąlyga viena - jei gaus į galvą, grąžins kitą. Žygis įvyksta, visi grįžta laimingi. Rima šypsosi ir siūlo išsirinkti naujo šalmo spalvą. Pasirodo leidžiantis nuo perėjos krentantis akmuo pataikė tiesiai į šalmą. Pasak liudininkų - smūgis buvo neblogas. Pasak Rimos - su žvaigždutėm.
Reziume - (i) geras daiktas tas šalmas; (ii) dar vienas būdas atsinaujinti įrangą?? ;)

Šiaip daug žmonių alpėse į šalmą žiūri atsainiai. Jie mąsto - nu negi į galvą gausiu. O jei gausiu, tai koks šansas, kad šalmas atlaikys, o galva be šalmo neatlaikytų. Bet šis yra ne pirmas pasakojimas, kurį girdžiu iš draugų ir savo tėčio, kad šalmas išgelbėjo kelionę o gal ir daug daugiau.

Friday 12 November 2010

Pirmo sniego mintys

Kadangi pro langus jau matyti baltuojančios viršūnės, Austė su Vytu savaitgalį išbandė pirmąjį sniegą, o iki mano tezės pirmos versijos liko tik šis savaitgalis, pasidalinsiu keliais minčių šuoliais.
  1. Sezonas artėja, o mano slidės kiauros. Ant Haute Route dėl inventoriaus (ir netik) vos nenukaliau kelių žmoniu. Reikia naujos investicijos. Ta proga...
  2. šiandien smagiai paskaičiau apie lavininę oro pagalvę. Ir pamąsčiau, kad...
  3. jei kas domisi geru slidinėjimu būtinai turi sekti šį blogą http://straightchuter.com/. Aš ieškojau kažko panašaus, bet nelabai ką geresnio radau. Ir aišku...
  4. prisiminiau filmą Steep. O tada ir Blizzards of AAHHH's, ir arčiau prie realybės (?)...
  5. klasikinių Dolomitų nusileidimų sąrašą. O tada labai labai arti realybės...
  6. Atsidariau TeXShop ir vėl pradėjau gražinti savo rašliavą.

Monday 20 September 2010

Bob Railay

... taigi sėdim mes ant kranto prie viešbutuko ir žiūrim į apsemtą sieną - potvynis, kad jį kur. Visos iš vakaro apmąstytos trasos prasideda pusmetriu po vandeniu. Atsiverčiam knygutę ir bandome susigaudyti kur čia galima palaipioti be didesnio pasinardymo.
Žmonės čia geri - šypsosi, o ypač geras pro šalį linguojantis vietinis rastamanas. Nusišypso, atsainiai pavarto knygelę ir tvirtai sako - reikia eiti į Railay West. Be to pasiūlo prisijungti prie mūsų. Rastamanas neblogas - greičiausiai 5 paskutinius savo metus ant heros sėdėjo. Perdžiūvęs, su daug tatuiruočių ir nerealiais dredais, venos randuotos... Po visų mūsų nuotykių su vietiniais, truputi pristabdom, bet sutinkam.
Po kelių minučių mes jau prie uolų. Rastamans daug nežiūrėjęs kimba į pirmą varveklį ir basas pradeda savo pasirodymą. Jo judesiai nerealūs, pastiški, atrodo šoka ant uolos - tolygiai ir galingai. Aš iš karto galiu įsivaizduoti, kaip jis aštunkes pusryčiams valgo. Tokias prisirpusias, su daug vakariečių riebalų, keiksmų ir vandenyno druska.
Lipam apšilimo traseles. Aišku, kad jam nelabai įdomu, bet šypsosi ir pradeda savo ilgą filosofiją apie laipiojimą. Apie sporto esmę, dažnai rudyjančius kablius, naujas trasas Kho-Phi-Phi, labai sunkų Baksą iš Lietuvos ir jo lengvą panelę, mamuto komandą, ir aišku - "donation". Jah, rastafarai :) Mano širdis atsiveria, aš suprantu, kad gyventi iš "donation" ne taip ir blogai. Pajaučiau, kad sutikau sporto sielą - vieną iš daugiausiai ant sportinio laipiojimo pasinešusių žmonių planetoje.
O jis mus mokė viso, ko. Kaip įsegti karabiną į gri-gri, kaip segti atotampą į virveles ant sienos. Šnekėjo nerealiai daug, o paskui lyg supratęs, kad per daug, atsiprašinėjo. Bet nusileidęs aš vis sakydavau - "respect rasta", ir jis vėl šypsodavosi ir aiškino kaip šarma šalia esančios 7a neužonsightino :) O laipiojimas Thailand, Krabi, Railay tikrai puikus, ypač jei su jumis Bob Railay, kuris kartais užtraukia "no woman, no cry". Man pats lipimas pasirodė gal netgi labai 3D. Reikia žiūrėti, kur kokį varveklį už savęs įsispirti, kurį apkabinti ir kurį meiliai prisiglausti.

PS. apatinę jo foto radau kurtai facebooke. Gal geriau pades suprasti apie ką kalbu.

Tuesday 20 July 2010

cinque torri - via della guida

Su Max pajutom, kad reikia tradicinio lipimo. Pervertėm variantus ir nusprendėm, kad pirmam sezono bandymui Cinque Torri yra būtent tai ko reikia. Lengvai pasiekiami, nelabai aukšti ir stotys, bei sunkiausios vietos turi po kelis žiedus. O pirmas maršrutas - klasikinis via della guida. Aišku sunkiausių vietų nelabai buvo :) Tiesa ant pirmo pitčo ilgai žiūrėjau pro kur eiti, bet pamačiau žiedą ir lengviau atsikvėpiau. Visgi visi friendai ir zakladkės man dar saugos jausmo per daug neįpučia. Bet visi tie geležukai gražiai skamba ant kaklo, panašiai kaip alpinių karvių skambalai. Aš nusipirkau kelis metrus kevlaro, kuris kaip tik ir išlaiko maždaug dvi karves, jei gerai pririši už uodegos. Todėl nors ir nelabai jaukiai, lipom į viršų. Ketvirtas pičas labai gražiai vertikalus, su didelėm rankenom ir pora vietų kur sugebėjau įkišti po zakladkę.

O viršuje pradėjo lietutis kauptis. Ir žaibai. Ir baisus griaustinis. Tai nusileidom, apžiūrėjom kelis kitus maršrutus ir teko slėptis nuo krušos mažoje oloje. Iš ten stebėjom, kaip vokietukai bando kažkaip išvengti krušos. Spirgėjo spirgėjo, nes matyt su maikute buvo vėsoka. Šalmai saugojo nuo krušos. Po gero pusvalandžio, kai audra praslinko, jie vis dar kabėjo ant sienos, kažką raišiojo ir ruošėsi leistis žemyn. Tuo tarpu ant Selos bokštų vienam (berods) vengrui žaibų išventi nepavyko...

Reikės dar sugrįžti, nes labai jau vilioja va ta nuotraukoje matoma adatėlė.

Tuesday 29 June 2010

sportinis laipiojimas Ispanijoje


View Montserat+Siurana in a larger map

Ne kartą esu girdėjęs, kad Europoje, Ispanija yra matyt geriausia šalis sportiniam laipiojimui. Kadangi (kaip dabar pasitaiko :)) buvau Katalonijoje, Siuranos ir Montserat apylinkėse, nusprendžiau aplankyti abi laipiojimo mekas.

Į Siuraną suvažiuoja stiprūs laipiotojai, nes ten pilna sunkių maršrutų. Draugai taip pat pasakojo, kokios puikios ten uolos. Nuvažiavęs nustebau - dzin tos uolos, čia nerealūs vaizdai. Ir niekas man to net nepaminėjo! Nusprendžiau, kad kažkas ne taip su mūsų sportininkais :) Ane? Gal taip stipriai man trinktelėjo būtent todėl, kad nieko nesitikėjau. Išlipau iš mašinos, priėjau prie uolos, o už jos tiesiai žemyn krenta puikūs vaizdai. Ula raitosi tarp medžių iki pat upės, nešančios geltoną smėlį. Takelis veda tarp uolų prisagstytų boltais ir bedugnės, kurios dugne teka minėta upė. O uolos tikrai gražios. Nežinau kiek jos puikios, nes kaip sako Jaunius - "gravitacija visada laimi", bent jau prieš mane.

Kitą dieną jau judėjome į Monserat. Tai daugiau multi-pitch rojus. Mes rinkomės sportinius maršrutus, gėrėjomės konglomerato uolomis ir pavėsyje lipom savo maršrutėlius. Graži vieta laipioti, aplinkui marios įspūdingų uolų.

Visur tuščia, nes karšta. Labai karšta.

Monday 17 May 2010

Kai švilpia lapeliai

Laipiojant verta labai gerai įsiklausyti. Tyliai tyliai atsistoji vienoje iš stočių, 116 metrų virš miško ir sustingsti. Apsidairai - apačioje ežeriukas ir pilnas slėnis žalio pavasarinio miško. Atrodo, kad ta žaluma liejasi iš slėnio kraštų, lipa ant uolų. Kiek visko vyksta aplinkui... užsimerki ir girdi kaip meiliai uolą glosto vėjas... jis tyliai plaiksto tavo plaukus, o tolumoje išgirsti plėšraus paukščio riksmą...
Bet tai tik pradžia. Širdį ypač maloniai nuteikia grakštūs vokiečių keiksmai. Kokia kita kalba gali taip tiksliai išreikšti nuostabą, kai pro galvą praskrenda tokio pat dydžio rieduliukas? Štai vienas italas rėkia, kad Marco liko tik du metrai virvės ir jam teks leistis žemiau. O koks pasakiškas yra galingas lenktyninio motociklo garsas ten žemai apačioje. Kas gali prilygti tam laisvės ir jėgos proveržiui? Dar labai giliai įstrigo tas malonus, kraują stingdantis dzindziliavimas. Jį suvoki ir išanalizuoji gerokai per vėlai, tik kai krentantis saugojimo lapelis prašvilpia už poros metrų nuo galvos. Tuo momentu pagalvoju, kad reikėtų įsilieti į darnų garsų pasauli, bet tik tyliai susimąstau, paskęstu savianalizėje, prisimenu tris kartus pamestą slidę ir nurimstu...

:) Lengvi maršrutai, reiškia daug žmonių. Savaitgalį buvo graži sezono atidarymo šventė.

Wednesday 5 May 2010

Haute Route

Haute Route at EveryTrail


Šį kartą mintys iš išgyvenimo serijos. Jei kam reikia tikslesnės info apie maršrutą, patarimų, knygų, žemėlapių, etc. belskite. Tiems, kas nežinot, Haute Route yra alpinistinis kelias nuo Chamonix iki Zermatt arba atvirkščiai. Originalus kelias buvo nutiestas dar 19 amžiuje, vasarą. Dabar Haute Route yra matyt geriausiai žinomas Europos skiturerių tarpe ir einamas pavasarį. Mūsų su ripu planuose vasaros žygelis buvo nuo pat mokyklos baigimo, o į žiemos variantą perėjo Romkio dėka. Yra daugybė Haute Route variacijų, o mes pasirinkome matyt patį klasiškiausią, bet ne lengviausią alternatyvą. Tai šešių dienų žygis (kai kas praeina ir per 22h), kiekvieną dieną nakvojant kalnų namelyje. Mes ėjome keturiese: Torsten, James, Max ir aš.

Prieš eidamas, viską įsivaizdavau kiek kitaip. Galvojau, kad bus daugiau sudėtingų, stačių nusileidimų. O išėjo taip, kad sudėtingiausia buvo lipti į viršų. Turiu galvoje techninį sudėtingumą. Beveik kas dieną reikėjo dėtis kates ant batų ir imti į rankas ledkirtį. Slydimas žemyn yra daugiausiai lėkštas, kertant ledynus, neskaitant keletos statesnių nusileidimų. Visgi 10kg ant kupros ir patirpęs sniegas darė savo. Virvę panaudojom tik porą kartų, nors esant blogam orui, matyt tektų naudoti pastoviai.

Reikia pripažinti, kad mums labai labai sekėsi. Oras buvo pasakiškas (balandžio 23-29), ir tikrai nebūdingas rajonui. Visas dienas švietė saulė, o šiknoje teko lipti tik vieną kartą. Tas pats maršrutas rūke būtų žymiai sudėtingesnis ir niekam nelinkėčiau tada bandyti rasti kelią tarp ledokričių. Lavinų pavojaus prognozės taip pat buvo labai palankios. Ryte visada buvo žemiausias (1) lygis, o popiet pereidavo iki 3. Todėl sėdint ant saulutės prie namelio galima buvo ne tik pasideginti, bet ir stebėti šlapių lavinų šokį. Kiti nuobodulio sportai buvo "watten" ir stebėjimasis vėluojančių slidininkų drąsa, sėkme ir kvailumu. Aišku niekada negali žinoti, kodėl jie taip pasivėlindavo.

Rajonas yra labai populiarus tarp skiturerių, ekstremalių slidininkų ir alpinistų. Todėl kam trukdo gaujos žmonių, čia eiti nepatarčiau. Eina visokio plauko atstovai. Vidutinis amžius jaučiu apie 40 ir mes buvom kone vienintelė grupė be gido. Daug kas velkasi, kiti bėga apsitempę spandex ir išdegę akis. Visgi vaizdai yra matyt įspūdingiausi Europoje. Ledynai su milžiniškais ledokričiais ir aišku Montblanas su Materhornu. Pavasarį, ledynai nenušiktai balti ir todėl maloniai džiugina akį.

Žygyje kaip visada nemažai išmokom. Mes nusprendėm, kad tai buvo University of Skitouring magistro laipsnis :) Torsten dalinosi savo patirtimi apie mediciną, saugų darymą, vadovavimą ir tt. Pamačiau gražiausius rajono kalnus ir gimė keletas naujų planų. Kaip visada, bene svarbiausia žygiuose yra žmonės. Nuo jų priklauso visa žygio nuotaika ir atsiminimai. Reikia iš anksto suprasti kas ir kodėl eina į tokius žygius, o tai nėra savaime aišku.

Geriau pamąsčius aš buvau didžiausias žygio nevykėlis. Pirmą dieną tris kartus pamečiau slidę ant stačiausios dalies (nepatirtis, žioplumas, apkaustas). Tris kartus teko lipti žemyn jos pasiimti. Kas matė, po antro karto jau nebesišypsojo. Slidė nors ir su kailiuku, gali tapti pavojingu ginklu. Gerai, kad ten plyšių nebuvo, todėl viskas atsipirko keiksmažodžiais ir iššvaistyta energija. Kita klaidelė buvo, kai nusiverčiau, o sustojau tik kalno apačioje...

Keletas kitų nuotraukų čia...

Wednesday 14 April 2010

Didelės sienos netoli Bolzano

Praeitais metais Lietuviai daug ir nerealiai lipo ant didelių sienų. Stogą nurovė Gedo ir Saulės pasirodymas. Jų neatšalusius įspūdžius galite paskaityti čia... Yosemite nors ir "labailabai", bet ir toli. Aišku aš net nesiruošiu bandyti ką nors didesnio, bet Juras uždavė natūralų klausimą - "o ką gi galima lipti netoli Bolzano". "Na, daug ką galima lipti", pamaniau, bet kadangi aš pats tik kelis trumpus maršrutus esu lipęs, tai paklausiau mūsų alpine stiliau maniako Markus. Šis per daug negalvojęs išpyškino kelis pavadinimus, apie kuriuos aš čia ir parašysiu. Dar noriu pridėti, kad jo nuomone geriau važiuoti į Šveicariją ar Prancūziją jei tikrai norisi kažko didesnio. Bet jei norite aplankyti mane, tai ir čia yra ką veikti :) Žodžiu, jei ką lipsit iš šių sienų, būtinai praneškite ir liberoflat hostelis bus jūsų paslaugoms :)

1) Via del gran diedro. 1350m. VI+, A1 (VII+ laisvu). Pirmoms virvėms yra saugos taškai. Daugiausia lipama Liepą. Užtrunka 2 dienas. Knyga: Pale di San Lucano. Luca visentini. 262 psl.


2) Via Vertigine. 1000m (30 virvių). VI, A2/R1/V. Visos stotys prakaltos. Knyga: Pareti del Sarca, edizioni versante sud. Diego Filippi. p. 220


3) Il grande Incubo. 1200m (32 virvės) VI, A3/R3/V. Daugiau aid lipimas. Knyga: Pareti del Sarca, edizioni versante sud. Diego Filippi. p. 221. Yra detalesnis topo, bet patingėjau skenuoti. Jei reikia parašykit.

4) Monte Agner. Yra daug maršrutų. Igliausias: Spigolo Nord, Gilberti - Soravito (N arête). 1600m I-/V+, V. Tai viena didžiausių klasikų dolomituose. Knyga (turėtų būti): Pale di San Martino. Luca Visentini.


5) Marmolada. Yra daug maršrutų. Yra alpine, yra ir sportinių multi pičų. Vienas iš įspūdingų: Tempi moderni. 850m, 7+.
Netikslios šių sienų būvimo vietos.

View big walls near Bolzano in a larger map

Taigi laukiam...

Monday 12 April 2010

Cevedale

Šį savaitgalį ėjom treniruotis ant Čevedalės (3769m) kalno. Tai vienas aukščiausių regiono kalnų (o gal ir pats aukščiausias), į kurį galima užsirepečkoti nenusiėmus slidžių. Į šį kalną veda keletas maršrutų. Mes pasirinkome ilgesnį ir ne tokį statų, be to keletas kitų maršrutų prasideda Sulden slidinėjimo arenoje, kas grožio neprideda. Nuo viršūnės matosi aukščiausi regiono kalnai (nuotrauka kairėje): Ortleris (3905m , lipimo aprašymas) ir Gran Zebru (Koenig spitze 3850m, nebaigto lipimo aprašymas ).

Nors peraukštėjimas ir nėra labai didelis (1700m), visgi pasirinkom nakvoti rifugio Casati (3269m). Iš ryto jau planavome nebelipti, nes matomumas buvo 20metrų, o nusileidimą planavome ledynu, tačiau valandėlę pasnūduriavus oras pasitaisė. Ėjimas su pilna kuprine žygelio nepalengvino. Mes bandom sutilpti į 12kg ant kupros, tačiau įskaičiuojant kates ir rūbus visiems gyvenimo atvejams, tai padaryti nėra labai lengva. Slidinėti (o ne kažkaip nusileisti) su daugiau nei 13kg yra labai sunku ir reikalauja specialių įgūdžių. Tai ypač aktualu, kai sniegas nėra pats geriausias.

Pats lipimas yra labai paprastas ir tik paskutinis peraukštėjimas kiek sudėtingesnis. Čia reikia stabilaus sniego, nes labai jau statu. Mes ėjome, kai lavininio pavojaus prognozė rodė 2. Aišku, kadangi kalnas nėra labai sudėtingas ir gana garsus tarp skiturerių, stačiausioje vietoje grūdosi daugybė žmonių. Pasirodo paskutiniai metrai link keteros yra visiškai apledėję. Gerai, kad daugumas buvom užsidėję kates ant slidžių, nes per mėlyną ledą be jų būtų ne kas. Tiesa teko išsitraukti virvę, nes vienas iš mūsų kačių neturėjo.

Nusileidimas, tikrai pasakiškas. Aišku jis vyksta uždaru ledynu, bet kol kas tiltai laiko ir žmonės gana drąsiai bando nepravažiuotą sniegą. Mes sekėme kažkieno vėžiomis, todėl irgi jautėmės gana drąsiai.




Cevedale 2 days trip

Friday 9 April 2010

Apie slenkančius mazgus

Internetas pilnas informacijos apie slenkančius mazgus. Čia pabandysiu plačiau paaiškinti vieno iš mazgo (prusiko) naudojimo pavyzdžių.

Visu pirma, slenkančius mazgus ruošiuosi naudoti gelbėjimo darbams. Kadangi ryt žadame judėti ant ledyno, panorau prisiminti slenkančių mazgų naudojimą. Kaip užrišti mazgą, kaip lipti virve aukštyn. Tiesą pasakius buvau lipęs tik žmaro pagalba, todėl norėjau išbandyti lipimą 2 prusikais, namų sąlygomis. Namų tai namų. Laiptinėje puikūs laiptai, tik kad kaimynai ir butokai nelabai suprato kam gi aš tą virvę kabinu ant tų laiptų, lipu aukštyn, kažką matuoju, pjaustau raišioju... Beje, jei bandysite treniruotis, nepamirškite kad kažkaip reikia ir žemyn nusileisti...

Pradėsiu apie prusikams naudojamą virvę. Taigi, dažniausiai yra naudojama 5-7mm virvutė. Plonesnė virvutė yra silpnesnė, tačiau geriau "kimba" prie virvės, kuria lipi. Žmonės kalba, kad prusiko virvutė turi būti 3mm plonesnė nei pagrindinė virvė. Pvz mes savo kelionėje naudosime Beal Ice line virvę, kuri yra 8.1mm, todėl mūsų šniūrelis yra 5mm storio ir laiko 580kg statinio svorio. Mes bandėm naudoti 7mm ir 6mm virvutes, tačiau net esant sausai pagrindiniai virvei trintis buvo per maža. Papildoma informacija apie virvelių charakteristikas galite rasti čia... Aš nepatarčiau naudoti dyneemos, nes jos baisiai kaista ir bent jau mano turimos turi mažesnę trintį.
Virvelę geriausia surišti naudojant dvigubą žvejo mazgą. Niekada neriškite naudojant aštunkės, tokiu būdu, kai abu virvutės galai yra vienoje mazgo pusėje.
Dar vienas klausimas yra prusikų ilgis. Aš žadu naudoti du prusikus. Ilgesnis, skirtas kojai yra 90cm (dvigubos virvės), o trumpesnis 40 cm (irgi dvigubos). Galbūt 1m ir 50cm ilgiai būtų šiek tiek geriau, tačiau tai per daug reikalo nekeičia. Kelionių ledynais kursuose James buvo išmokintas naudoti žymiai ilgesnius (4, 5m) prusikus. Tam aišku yra privalumų, bet yra ir minusų. Aš šiandien išbandžiau su minėtais ilgiais, ir viskas veikė puikiai. Prisiminkite, kad mažąją virvutę segsite prie apraišų karabinu. Kabant apraišuose, šie pakyla aukščiau, todėl net ir 40cm ilgio pakanka.

Vienas iš praktinių klausimų iškyla, kai reikia susipakuoti šias virvutes. Jas nešamės ant apraišų, arba tiesiai pririšę prie pagrindinės virvės. Aš pasisakau už nešimąsi ant apraišų, prisegant karabinais. Vienas iš markiravimo būdų pavaizduotas šalia esančioje nuotraukoje. Tai labai paprastas ir veiksmingas būdas, kadangi labai paprastai ir greitai galima virvutes išrišti, jos nesipainioja ir yra kompaktiškos. Markiravimo pavyzdį galite rasti šio puslapio apačioje. Jei turite ilgesnius šniurgalius (pvz cordelete) verta pasižiūrėti šitą keistą youtube filmuką. Beje, nors vyruko jumoras savotiškas, jis yra pridaręs daug gerų filmukų.


Paskutinis klausimas yra, kaip visgi lipti prusikais virve aukštyn. Tai visai paprasta ir reikalauja daugiau stiprių kojų ir balanso, nei rankų darbo. Taigi, pirma užrišame mažesnį prusiką ant virvės ir jį įsisegame sau į saugojimo kilpą ant apraišų. Mazgą pastumiame kiek galima į viršų. Žemiau pirmojo mazgo rišame antrą, ilgesnį prusiką. Į kilpą statome koją. Tam matyt reikės pasikoreguoti mazgo buvimo vietą. Jei mazgas per stipriai užsiveržė, jį galite šiek tiek atveržti. Tai padaryti labai paprasta. Dabar pakelkite mazgą kiek galite aukščiau, tuo pačiu sulenkdami koją. Naudojantis virve ant kurios kabate, pasikišate koją po savimi ir atsistokite ant jos. Jums nereikia prisitraukinėti rankomis, tiesiog pagrindinę virvę naudokite balansui ir prisilaikymui. Atsistoję, paslinkinte trumpąjį prusiką kiek galima aukščiau ir vėl atsisėskite į apraišus. Kadangi jūs vėl sėdite apraišuose viskas parsideda iš naujo. Jūs vėl galite sulenkti koją ir paslinkti ilgąjį prusiką aukštyn. Vėl imate pagrindinę virvę, stojatės ir taip toliau. Jei turite ilgesnius prusikus galite kojos prusika segti auksciau. Taciau tada iskyla maza problėmėlė, kuria galite pamatyti šiame video.

Gera įsižiūrėkite į mazgą viršutiniame paveikslėlyje. Neteisingai surištas mazgas neužgriebia virvės.

Įranga skirta Haute Route

Balandžio 24 ruošiamės eiti Haute Route. Esame keturiese: Torsten, James, Max ir aš. Matyt teks nemažai vokiškai pasikalbėti :) Dabar sudarinėjame įrangos sąrašą, kuriuo dalinuosi su jumis. Dauguma įrangos užvadinta angliškai, dalis vokiškai.

Ryt porai dienų išeiname su pilnom kuprinėm treniruotis ant Čevedalės (3 769m).

Thursday 1 April 2010

GPS

Ne per seniausiai, savo gimtadieniui pasidovanojau GPS. Tam kaupiausi gal metus, o gal ir ilgiau. Pasirinkimas truko ilgai, nes niekaip nesugalvojau, kam gi man jo reikia. Prieš ką nors perkant aš mėgstu save įtikinti, kad man reikia. O su GPS ne taip lengva save apgauti. Bet kadangi šiemet ruošiamės slidėmis eiti Haute Route, nusprendžiau, kad laikas :) Jei bus blogas matomumas, tai būtinai reikės GPS. Aišku tikros priežastys yra kur kas paprastesnės.
  1. GPS yra dar vienas įrankis mano alpinizmo muziejaus kolekcijoje
  2. Bloge dabar žymiai lengviau pasigirti savo paskutiniais paivaikščiojimais
  3. Bėgiojant įdomu žiūrėti kaip mirguliuoja lemputės ir stebėtis kaip lėtai visgi bėgasi
  4. Kai skiturinant liežuvis jau siekia kelius, gali pasižiūrėti kiek aukščio dar reikia užlipti
  5. na yra ir daugiau, bet manau šie yra svarbiausi
Rinkausi iš Garmin kolekcijos, su mintimi GPS naudoti išskirtinai pasivaikščiojimams kalnais ir miškais. Renkantis plačiau, paieška užtruktų dar ilgiau nei metus... Pradžioje galvojau apie pigesnius variantus, bet manęs nežavėjo, kad kai kuriuos įrenginius galima jungtis tik per COM jungtį, be to ne visuose modeliuose prideda laidą, o jis kainuoja beveik pusę aparato kainos. Tada dar nusprendžiau, kad gal reikėtų ir žemėlapio ateičiai. Aišku norėjau išleisti tik vidutinę krūvelę pinigų. Be to žiūrėjau, kad baterijos temptų kuo ilgiau. Negaliu pasakyti, kaip visi šie faktoriai nulėmė, bet galiausiai apsistojau ties GPS map 60.

Pirmus bandymus naudotis matote čia. Tai mūsų skitour į Upikopf ir Madritch viršūnes.

View skitouring Madritch in a larger map


View Upikopf in a larger map

Galiu pasakyti, kad įrankis visai ne prastas. Aišku, kitaip sakyti negaliu, nes nusišaučiau. Na tokia gera ir funkcionali plyta. Dizainas ir vartotojo sąsaja (HCI) artėja prie nulio. Bet iš kitos pusės malonu turėti kažką, kas atrodo patikimai ir sukurta inžinieriaus, inžinieriui. Tikslumas kalnuose pakankamas (apie 5-7m), tačiau mieste ar giliasniame kanjone nuo prasto (15m) iki visai prasto (nepagauna satelitų). 15m ant status šlaito yra gana netikslu. Dabar mokausi visokių gudrybių ir kaip matote jau išmokau prijungti prie kompo :) Baterija atlaiko porą vienadienių žygelių paprastame rėžime. Kol kas nebandžiau naudoti ekstremaliomis sąlygomis, bet gal greitai...

Monday 22 February 2010

Seminaras apie lavinas

Skaidrės:


Video:

Seminaras apie lavinas from mumas on Vimeo.



Vasario 24 d., trečiadienį, 18.00 val. Vilniaus keliautojų klube (Kalinausko g. 9/7) tęsiame pokalbius apie lavinas ir saugumą kalnuose. Linas Baltrūnas ir Andrea Janes pristatys pranešimą apie rizikos valdymo metodikas, Europos lavinų prognozavimo sistemą ir šiuolaikinius įtaisus, gelbstinčius patekus į laviną ar ieškant nukentėjusiųjų. Lietuvos keliautojų sąjunga.

Pranešimas vyks nuotoliniu būdu, t.y. paleisim video su mano nelabai kokiu balsu ir vėliau stengsimės bendrauti per skype. Prisegu pranešime naudotų skaidrių pdf. Labai nesijuokit, pirmas blynas prisvilęs...

Seminaro turinys:
5 stop faktoriai
Europos lavinų pavojaus skalė
Munter 3x3 metodas
Munter redukcijos metodas
Įranga: byperiai, zondai, ABS, kastuvai, ir t.t.
Gelbėjimo scenarijus naudojant byperius
Gyvenimo išmintis

Thursday 11 February 2010

apie Kataloniškas Via-ferratas

Via ferrata tai kalnų maršrutas įrengtas lengvesniam nei natūralus praėjimas. Dažniausiai pavojingose vietose pakabinti plieniniai trosai, į kuriuos galima įsisegti specialiai tam skirta įranga. Kam jos reikia galima pasiskaityti čia... Italijoje esu praėjęs nemažai via-ferratu, kurios yra puiki grandis tarp uolų laipiojimo ir vaikščiojimosi kalnais. Dažnai galima pasiekti įspūdingas vietas, į kurias neveda joks kitas takelis. Be to šiek tiek sunkesnis praėjimas suteikia pasivaikščiojimui kitą skonį. Yra žmonių, kurie nekenčia via-ferratų, nes jų įrengimas yra kišimasis į gamtos natūralumą. Kiti jas dievina. Mano nuomone, jos nėra pats didžiausias blogis kalnuose ir dažnai ten einu su draugais ar šeima.

Savo nuomonę apie via-ferratų sudėtingumą susiformavau pietų Tirolyje. Čia sudėtingiausia mano eita via-ferrata buvo netoli Mori miestelio. Draugai pasakojo, kad yra sudėtingesnių, tačiau aš pats neaptikau. Netoli Barselonos teko pabandyti panašaus sudėtingumo ar net sudėtingesnių maršrutų. Praeitą savaitgalį badėm eiti į Ferrata de les Dames (Monserat uolose), tačiau buvo mažiau patyrusių žmonių, todėl nusprendėm, kad kitą kartą. Neblogame via-ferratų puslapyje, jos sudėtingumas pažymėtas 4/5. Mano nuomone 4 yra maždaug Mori sudėtingumo. Be to reikia žiūrėti, ar nereikia virvės nusileidimui. Tikrai nesinorėtų visą kelią leistis žemyn be virvės, nes kai kur kopėčios eina neigiamu kampu... Kitas reikalingas daiktas - atotampa. Kadangi būna neigiamų atkarpų ir baisiai baisiai daug kopėčių, atotampą patogu įsegti į apraišus ir į kopėtėles ir taip pailsėti ar persegti saugą. Taigi, jei kas esate Barselonoje ir patinka sportiškos ferratos - nesikuklinkite. Įrangą galima išsinuomoti Balmat parduotuvėje (matyt ir kur kitur).

Tuesday 26 January 2010

Namūdinis filmukas su stiliumi

TAWOCHE 2k10 dispatches #4 from renan ozturk on Vimeo.



TAWOCHE 2k10 dispatches #5 from renan ozturk on Vimeo.

Vyrukai ne tik pavarė lipdami, bet susuko stilingą namūdinį filmuką (būtinai pažiūrėkite ir kitus epizodus). Kiek supratau, viską darė be profų pagalbos, specialių kino kamerų ir didelės komandos. Kurie yra geriausi lietuviški alpinistiniai filmukai? Iš man žinomų tai berods Ąžuolo komandos "kavkaz reiv" ir gal pradžia bei galas apie lipimą į Montblaną žiemą. Yra kitų?

Wednesday 13 January 2010

Kaip sukelti mažą laviną

Šiandieną (Sausio 13, 2010) 18:00 Vilniaus keliautojų klube vyks slidininkų, keliaujančių į žiemos žygius, susitikimas ir paskaita apie inventorių, naudojamą lavinomis pavojingose zonose. Visi, kas tik keliaujate žiemą ar snieguotomis vietomis būtinai apsilankykite.

Mano įrašas irgi susijęs su lavinomis. Ar niekada neteko būti tokioje situacijoje, kad sniegas atrodo tuojau nuslinks, bet kelio atgal nelabai yra, arba jis taip pat pavojingas? Man yra. Niekam to nelinkėčiau, bet jei netyčia tektų susidurti su tokia situacija, gal padės šie patarimai:
  1. karnizo numušimas,
  2. šlaito pakirtimas,
  3. saugomas šlaito pakirtimas.
  4. perskaitykite visus komentarus po šiais įrašais...
Prisiminkite, kad tai labai labai pavojingi triukai. Kai perskaičiau, netgi nepatikėjau, kad kas apie juos rašo. Italijoje už tai gręsia baudžiamoji atsakomybė ir grotos iki keliolikos metų (jei sukeltumėte netoli pastatų, slidinėjimo trasų, etc.). Linkiu niekada jų nenaudoti. Prisiminkite, kad ne tik pats galite patekti į sniego nuošliaužą, bet ir žemiau (net ir aukščiau) esantys žmonės. Be to sunku nuspėti, kiek toli sieks tavo sukelta lavina ir ar netyčia nesukelsi tikros katastrofos.

Jei kur pamatysiu panašių patarimų, papildysiu šį sąrašą.

Tuesday 12 January 2010

Nauji metai ant lavos


Šiemet naujų metų sutikimas buvo labai karštas. Su Mar vaikščiojom po Fuerteventuros ugnikalnius, Lanzarotes lavos laukus ir požemius. Man visada Kanarų salos asocijavosi su matracais, bet pasirodo ten galima ir kitaip pailsėti. Jei patinka ugnikalniai, lava, dykumos ir karštas smėlis, salas galima aplankyti būtent dėl šių dalykų. O be to, tai taip pat puiki vieta burlentėms, aitvarams ir banglentėms.
Tiesa pasakius bandžiau surasti ir vietų palaipioti bei pabandyti deep water solo. Bet A'a tipo lava nelabai tinkama laipioti. Vėliau vienas Ispanijos laipiotojas, kuris ten važiuoja po mėnesiuko (būtent laipioti), sakė, kad be kraujuotų rankų praktiškai negrįši. Matyt nebekyla klausimas, kodėl tai a'a tipo lava :)
Taigi jei atsibodo žiema - ryanair skrenda ir į pietus :P

O dabar pagalvojau, kad keista, jog daug vasarų praleidžiu ant sniego, o dabar žiemą pradėjau vasaros ieškoti...