Monday 27 August 2007

Ilgas savaigalis

Šį savaitgalį bandėm iššokti aukščiau bambos:
  • Penktadienį boulderinom iki 2 nakties
  • Šeštadienį nuo 7 ryto plaukiojome burlentėmis
  • Popietų iki nakties, bandėm pasiekti Rifugio Pedroti
  • Visą sekmadienį su viršvalandžiais ėjom ferratas ir leidomės žemyn.
Taigi apie viską po truputį. Boulderinti nuvažiavome į St. Giovani perėją netoli Nago. Jau buvo sutemę. Turėjome tris petzl tikka xp prožektoriukus ir vieną leisgyvį nežinomą. To pilnai pakako apšviesti vieną įspūdingą akmenį. Lipom iki dviejų nakties, tačiau įveikėme tik vieną trasą. Lūžome čia pat po akmeniu. Visą naktį švietė didelis mėnulis.

Ryte pradėjo pūsti vėjas. Pūtė jo daug. Matėsi pabaltavusios bangos ir daug lakstančių burlenčių. O čia tik Torbolė. Prie Malcesine vaizdas priminė skruzdėlyną per audrą. Visi laksto ir šokinėja per bangas. Greitai susirinkome savo įrangą. He he gavom 205l lentas, kurių per tokį vėją matyt niekas nėra matęs. Keturių su puse kvadratų burės atrodė kiek per didelės, bet viskas vyko geriau nei įsivaizdavau. Pradžioje trapecijos net nesirįžau segti, tačiau per dešimt minučių užkaliau rankas ir teko pabandyti. Per pirmą planing'ą teko net šoktelėti per bangą. Negalvojau, kad mano storulė lenta sugebės tai padaryti. Vėliau susitvarkiau apraišus ir viskas sekėsi kuo geriausiai. Net "jibe" ir "tack" ėjosi neblogai. Dar vėliau prasidėjo James paieškos. Po 4 valandų atsirado pats :)

Per daug įspūdžių. Lėkėm i Molveno. Ten pradėjom savo kalnų kelionę po Brenta kalnų grupę. Keturios su puse valandos ir mes jau rifugio Pedroti. Neblogai - pusantro km peraukštėjimas po beprotiško galinėjimosi su vėju. Mum padėjo tik žalia linija ir adrenalino likučiai. Karšta sriuba ir begalė sūrio pataisė savijautą. Gražu. Pilnas mėnulis ir prisiminimai apie prieš tai buvusią kelionę. Per daug pavargę lūžom miegoti.

Ryte lengvi pusryčiai ir viena gražiausių dolomitų via-ferrat'ų - Bochette Central. Gražu. Labai gražu. Didelės ir rūsčios sienos. Daug laipiotojų. Pabaigoje mažiukas betirpstantis ledynas. Antra ferrata - Bochette Alta. Taip pat per daug įspūdinga aprašyti... O po jos ilgas ilgas ilgas leidimasis link Molveno ežeriuko. Viso 16h trekinimo per pusantros dienos manau yra per daug.

Patarimas: nebandykit Bochette ferratos įveikti per vieną dieną (nuo apačios iki apačios).

Monday 20 August 2007

Rafting in Otztaler Ache

Baigiu įgyvendinti savo vasaros planus. Šis savaitgalis buvo neeilinis: išbandėm canyoning ir rafting tikrai puikiose Tyrolio vietose. Kaip jau tapo įprasta, už gerą organizaciją reikia dėkoti James. O dabar tikrai įspūdingos kelionės aprašymas.

Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".

Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"

Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)

Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.

Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.

Canyoning netoli Sand in Taufers

James kilo idėja pabandyti žygius kanjonais (Canyoning). Kaip tarėm taip ir padarėm :). Pasirinkom vieną iš kompanijų (adresas, nuotraukos ir apytikslė vieta čia) kuri tuo užsiima ir pirmyn. Visu pirma - įranga :). Visus įspraudė į hidro kostiumus, davė šalmus ir netgi apraišus. Manau tai suteikia savotiško žavesio kelionei. Jautiesi lyg skrisdamas į mėnulį.

Atvažiavome prie tilto, kur 40m žemiau tekėjo mūsų upeliukas. Taigi nusileidome virve žemyn ir kelionė prasidėjo. Daugeliui vien jau aukštis padarė įspūdį. Man irgi padarė :) Pirmas potyris pasiekus apačią - šaltas vanduo bėgantis į batus. Vandens temperatūra matyt apie dešimt laipsnių šilumos. Visi susirinkome ir pradėjome leistis upe. Upeliukas toks maždaug kaip Skroblas :)
Pirma kliūtis buvo penkių metrų "bobslėjus". Sėdi ant užpakalio ir žemyn upe. Tiesa, pabaigoje reikia susistabdyti, kad neatsitrenktum į uolą. Vėliau sekė apie penkiolikos metrų krioklys. Prikabino mus prie virvės ir liepė važiuoti ant užpakalio žemyn. Gražu - šalta. Toliau sekė mažiukai vienmetriniai šuoliukai į vandenį ar tiesiog ėjimas gražiu kanjonu.
Vaizdai gražūs bet nebuvo baisiai įspūdingi. Tiesa, daug krioklių ir gražių uolų. Visas malonumas yra leistis virvėmis žemyn arba čiuožti vandens išgraužtais takais. Kartais padarydavo perkėlą, kuria slysdavai iš kelių metrų tiesiai į vandenį. Šaunu!
Galiausiai priėjome visų lauktą vietą - aštuonių metrų nušokimą į gilų vandenį. UUUUU. Didelis krioklys ir apie dvidešimt kvadratų šalto vandens. Ateini, parodo kur šokti. Vokiškai sako "matai kur vanduo juodas o ne baltas (nuo purslų). Šok tiesiai ten. Laikykis tokios ir tokios krypties." Atsikvepiu. Pasižiūriu. Išrėkiu "ALES KLAR". Pliumpt :) Tiesa reikėjo šiek tiek prisiversti. Tadas sakė, kad pirma mintis buvo "nu ir ilgai aš krentu". Aš tai tik spėjau pajausti nesvarumą o po to šaltas vanduo. Net dugną pasiekiau. Hmmm faina. Šokom, dainavom ir kitaip paminėjom šį mažą džiaugsmą. Visada vyravo gera nuotaika.

Bendras įspūdis neblogas. Tačiau norėčiau eiti be gido, nes jaučiausi pakankamai patyręs padaryti viską, ką jis darė. Aišku tik su nušokimu būtų prasčiau. Visgi yra knygutės, kurios viską aprašo. Ar eičiau dar kartą? Tik tada jei atvažiuotų draugai ir norėtų pabandyti. Pats matyt nebeeičiau. Sako yra sudėtingesnių maršrutų ir tt. Bet jaučiu, kad šis užsiėmimas ne man.

Monday 13 August 2007

Laipiojimas Cekuose

Pakeliui i Bolzano nusprendem palaipioti. Sikart naktinis lenkijos pervaziavimas pasiteisino. 8 ryte buvom Brno prie centre esancios parduotuves - ieskojom knyguciu su trasomis. Ja gavom tik 9:00 Hudy sport. Pasitare su sauniais pardavejais vaziavom i kempinga, o paskui is karto link uolu:
  • Pirmas kablys ne zemiau 5m
  • Apsilimui 5 gali buti ir per daug
  • Virsuje nera karabinu
  • Faina :)
  • Cekai gerai lipa